Kaip būtinybė moterų gyvenimui, jau seniai buvo gaminio prototipas, panašus į higieninių servetėlių naudojimą. XV amžiuje prieš Kristų egiptiečių moterys naudojo minkštą papirusą savo menstruacijų poreikiams tenkinti. Vakarų medicinos pradininkas Hipokratas rašė, kad graikai naudojo tamponus iš medvilninių juostelių, apvyniotų aplink nedidelį medžio gabalėlį, 5 amžiuje prieš Kristų. Senovės Kinijos moterys, norėdamos susidoroti su menstruacijomis, naudojo ilgus baltus medžiaginius rankšluosčius, po kiekvieno pakeitimo plaudavo vandeniu ir alūnu, senovės romėnai naudojo vilną, o kitos medžiagos, panašios į „higienines servetėles“, buvo popierius (Japonija), augalinis pluoštas (Indonezija), kempinės ir žolė (Centrinė Afrika).
Menstruacijų muziejus rodo, kad dauguma iki{0}}šiuolaikinių moterų paprastai nenaudojo mėnesinių produktų, o tiesiog leido menstruaciniam kraujui tekėti ant drabužių. Iki XX amžiaus pirmosios pusės kai kuriose šalyse ir regionuose moterys vis dar naudojo daugkartines audinio juosteles. Pirmojo pasaulinio karo metais prancūzų slaugytojos pastebėjo, kad celiuliozės medžiaga, naudojama žaizdoms tvarstyti, menstruacijas sugeria geriau nei audinio juostelės, „pluoštinės medvilnės“ išradimas buvo pritaikytas vienkartiniams tvarsčiams ir su jais susijusiems gaminiams, slaugytojos įkvėpimo sėmėsi, remdamosi vienkartinių tvarsčių gamybos būdu, naudojant medvilnę ar audinį, suvyniotą į sūrį, gaminant šiuolaikines servetėles. 1920-ųjų pradžioje Kimberly Clark pristatė „Kotex“ higieninių servetėlių prekės ženklą, kurį jie pavadino „medvilnės“ (anglų kalba „c“ pakeitimas į „k“) ir „tekstūra“ deriniu. Tuo metu visų gamintojų higieninėms servetėlėms tvirtinti reikėjo dirželių. Dauguma dabartinių įklotų turi surišimo pagalvėlę, kuri tinka prie apatinių drabužių, todėl nereikia dirželių.